Paskutiniu metu pastebėjau, jog ima nebesisekti virtuvėje. Ir šitai klaikiai dirgina mano visokius jausmus ir dar visokesnius, gerb. Pavlovo įvardintus ir net nespėtus įtarti, refleksus. Kąašžinau: viskas tarsi taip pat – ir druską su ta pačia ranka beriu, ir sriubą taip pat maišau – tik niekas nebesigauna. Būtų gerai, jei ko nors trūktų ar būtų per daug. Tik dabar kažkaip viskas, rodos, prie ko beprisiliesčiau, virsta beskoniu jovalu. Nei estetikos, nei kvapo...
-
Taip taip, be abejo, maisto ruoša – meditacija, akivaizdžiausia Yin ir Yang pradų koreliacija. Ir, matyt, kol vėl neatrasiu savo vidinės harmonijos šerdies, bus sunku nustebinti aplinkinius ir save. Taigi kol kas „didesnius“ (čia mano kukliai patirčiai) eksperimentus (tarkim, morkų pyragą) pasilikau ateičiai.
-
Labai paprasta ta mano maitinimosi (o ir, žinoma, maisto ruošos) filosofija: maistą reikia mylėti taip pat, kaip tik gebėtum mylėti savo svajonių mylimąjį. Tad nenuostabu, jog kaskart gamindama stengdavausi sukurti gomuriui ir dvasiai šventę, tyrą ir darnią radimosi istoriją. Tik atšerpetojusi, pašiaušta pastaruoju metu tą mano širdis. Matyt, todėl į lėkštes ir drėbtelis vis truputis pilkumos ir vientulystės kartumo.
-
Nors viskas, mano drauge, praeina (o praeis ir šita virtuvinė stagnacija), dabar koks nors protingai įkypų akių dvasinis vienuolis paprotintų, jog pats laikas... pabadauti. Tik, deja, esu baisiai didelė šiaurietė ir ilgesnis alkio kentimas manyje pabudina dvylika suirzusių rudųjų lokių. :)
Taigi, belieka apsišarvoti kantrybe.
Ir pasipildyti prieskonių amuniciją.
