Čia visai neseniai internete, galbūt net toj pačioj facebook'ėj (tada neabejotinai, sudaužytų širdžių grupelės užrašuose), aptikau labai gražią miniatiūrą apie randus. Apie sielos randus. Tiksliai dabar nepacituosiu, bet esminė mintis buvo ta, jog, nors širdies žaizdos perlaik užgyja, visgi lieka randai. Tik tų randų mes neturėtume gėdytis, arba dar blogiau – slapstyti juos nuo kitų, o ypač savęs. Būtent jie, vieni mažulyčiai tarsi katės ašaros, o kiti neapglėbiami kaip Ramusis vandenynas, esti patys tikriausi mūsų išlikimo ženklai...
-Kol kas gyvenu laiko „begalybėj“. Na, tokiame ant šono paguldytame aštuonete – eini eini, darai vieną kilpą, antrą, bet galop vis tiek atsiduri tam pačiam, jau kažkada užsibūtam, taške.
-
Tiesa, pastaruoju metu keistai ryškiai sapnuoju sapną: neva man reikia pasiūti žaislinį meškiną. Tik jau viską sudygsniavus suprantu, kad nebeužteks medžiagos vienai ausiai ir tada iš milžiniškos šūsnies skiaučių bandau karštligiškai atsirinki, kuri labiau mano vargšui meškiui tiktų į ansamblį. Bet vis, deja, neprirenku.
-
Durniausia, jog, štai, realybėj savo lopą esu išsirinkus.
Tik nesvietiškai gaila, kad ir kaip besistengčiau – jis nesileis įsiuvamas į mano širdies skiautinį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą