Įsikūrimai

Man kažkaip visada būna sunku pradėti. O ypač – pradėti rašyti. Nors su mano filologės diplomu tai, be abejo, nė kiek nesiderina, o be to – kaip laikas parodė – ir didele karjera nebegresia. Bet vis pastaruoju metu ten, kažkur, rodos, po oda, kirbėjo mintis, kuri, va, virto-pavirto į norą, o šis, kaip matyti – į blog'ą, krutėti bent žodžiu, dienorašinėti (nu negi – blog'inti?!). Nors aš, na, nedaug tenusimanau šituose virtualiuose rašymuose: kas gali/ galės juos skaityti (o gal išvis viena sau ramiai trėliuosiu kaip kokia varlė kūdroj be perspektyvų į lakštingalų chorą???), kaip čia visa išsidėlioti tvarkingai ir, svarbiausia, sau patraukliai.

-

Nors atvirai – man iki skausmo reikia rašyti. Rodos, visi jaunatviniai grafomanijos sindromai išgyventi, o rašytojiškos bacilos – kantriai gyvenimo ir buities chlorkalke numarintos. Tik kažkoks neišpasakytas niežulys, kyląs iš didžiulės baimės sunykti prie vyryklės kasdien verdant pusryščiuspietusvakarienes ar skalbiant dešimtą partiją patalynės...
-

Net neįsivaizduoju, ar čia tokios mano identiteto paieškos, ar klaiki vienatvė, ar tiesiog narcizistiška prigimtis kiša ūsą, kuomet bent 5 minutes nekreipiant į mane dėmesio, savo ruožtu pradedu vysti, geibti, alpti. Todėl šitą reikalą pasivadinau Nuorašais. Kažkaip tas žodelytis manęs neįpareigoja. Va, paimti ir kažką nusirašyti (galbūt ne visada tiksliai ir be klaidų, bet baisiai naglai) iš kasdienybės, iš to, kokia esu, kokia buvau ir kokia niekada nebūsiu. Be jokių ten apeliacijų ar abejonių į ekstraordinarias filosofijas ir praktikas.

-
Va, kiek daug čia jau prisamprotavau, nors tesinorėjo pasilabinti. :)