Dabar verkiu labai dažnai ir daug. Verkiu, rodos, dėl visko, kad net retsykiais dėl nieko. Bet anksčiau ar vėliau ir tiems „niekams“ atsiranda po vardą – kartais po itin globalų, kartais – baisiai asmenišką. Net nauja, tokia ohoho marilyn-monroe – tiek spalva, tiek, be abejo, fasonu – šukuosena negelbsti. Kaip tame anekdote: na, nedžiugina Knysliuko balionėlis. Nedžiugina, ir-nors-tu-ką. Nors nesu aš nei infantiliai isteriška ar įkyriai depresyvi, tik kažkaip pastaruoju metu aplanko toks jausmas, lyg irkluočiau medinę valtį, prikrautą akmenų. Ir kasryt nubudus ir atsidėdus į tąją valtį pastebiu, jog per naktį prisidėjo dar vienas kitas akmuo mano kraitin.
-
Pastaruoju metu visi, kaip susitarę, į mano bet kurį klausimą atsako pusbalsiu: KANTRYBĖS. Tik aš neturiu tos kantrybės... :) Tiksliau – ne(be)turiu laiko k a n t r y b e i. Šitas savotiškas gedulo rūbas, kurį taip delsiau ir kračiaus užsivilkti, labai labai greit suaugs su oda ir aš niekada nebebūsiu pajėgi jo nusitempti, atsikratyti. Tad gaila man savęs – tokios jaunos, tokios raukšlėtos.
-
Kažkaip pamokyta draugės, šit, per ilgąjį savaitgalį pradėjau piešti fraktalus. Na, tai savotiška meno terapija, arba kitaip dar vadinama „aktyviąja meditacija“. Kiek suprantu, specialistai iš tokių piešinėlių netgi gali pasakyti, kas tave kankina (pvz., neurozė, depresija ar stresas)... Kol kas maniškiai, anot kitų, labai harmoningi, tvarkingi. Gal kad piešiu „išsijungus“ (nors man tai oi kaip mission impossible), gal kad esu be galo kantri ir kruopšti. Bet labai patinka spalvinti tuos kvadratėliustrikampėliusirkitusnesusipratimukus, o be to, dar ir pasiteisinimas yra (nu, neva, čia tokia pigi savipsichoanalizė).
-
Bet vis dar ilgiuosi taip, kad tik kaukti noris.
1 komentaras:
Gražiai įsikūrei, jauku čia.
Rašyti komentarą