TARNYBINIS neROMANAS

ir vėl pirmadienis.

ir vėlgi tu.

ir vėlei aš.

ta pati gatvė –

skirtingos planetos.

Virkt virkt virkavimai

Dabar verkiu labai dažnai ir daug. Verkiu, rodos, dėl visko, kad net retsykiais dėl nieko. Bet anksčiau ar vėliau ir tiems „niekams“ atsiranda po vardą – kartais po itin globalų, kartais – baisiai asmenišką. Net nauja, tokia ohoho marilyn-monroe – tiek spalva, tiek, be abejo, fasonu – šukuosena negelbsti. Kaip tame anekdote: na, nedžiugina Knysliuko balionėlis. Nedžiugina, ir-nors-tu-ką. Nors nesu aš nei infantiliai isteriška ar įkyriai depresyvi, tik kažkaip pastaruoju metu aplanko toks jausmas, lyg irkluočiau medinę valtį, prikrautą akmenų. Ir kasryt nubudus ir atsidėdus į tąją valtį pastebiu, jog per naktį prisidėjo dar vienas kitas akmuo mano kraitin.  

-

Pastaruoju metu visi, kaip susitarę, į mano bet kurį klausimą atsako pusbalsiu: KANTRYBĖS. Tik aš neturiu tos kantrybės... :) Tiksliau – ne(be)turiu laiko k a n t r y b e i. Šitas savotiškas gedulo rūbas, kurį taip delsiau ir kračiaus užsivilkti, labai labai greit suaugs su oda ir aš niekada nebebūsiu pajėgi jo nusitempti, atsikratyti. Tad gaila man savęs – tokios jaunos, tokios raukšlėtos.

-

Kažkaip pamokyta draugės, šit, per ilgąjį savaitgalį pradėjau piešti fraktalus. Na, tai savotiška meno terapija, arba kitaip dar vadinama „aktyviąja meditacija“. Kiek suprantu, specialistai iš tokių piešinėlių netgi gali pasakyti, kas tave kankina (pvz., neurozė, depresija ar stresas)... Kol kas maniškiai, anot kitų, labai harmoningi, tvarkingi. Gal kad piešiu „išsijungus“ (nors man tai oi kaip mission impossible), gal kad esu be galo kantri ir kruopšti. Bet labai patinka spalvinti tuos kvadratėliustrikampėliusirkitusnesusipratimukus, o be to, dar ir pasiteisinimas yra (nu, neva, čia tokia pigi savipsichoanalizė).

-

Bet vis dar ilgiuosi taip, kad tik kaukti noris.

Skiautinys

Čia visai neseniai internete, galbūt net toj pačioj facebook'ėj (tada neabejotinai, sudaužytų širdžių grupelės užrašuose), aptikau labai gražią miniatiūrą apie randus. Apie sielos randus. Tiksliai dabar nepacituosiu, bet esminė mintis buvo ta, jog, nors širdies žaizdos perlaik užgyja, visgi lieka randai. Tik tų randų mes neturėtume gėdytis, arba dar blogiau – slapstyti juos nuo kitų, o ypač savęs. Būtent jie, vieni mažulyčiai tarsi katės ašaros, o kiti neapglėbiami kaip Ramusis vandenynas, esti patys tikriausi mūsų išlikimo ženklai...

-

Kol kas gyvenu laiko „begalybėj“. Na, tokiame ant šono paguldytame aštuonete – eini eini, darai vieną kilpą, antrą, bet galop vis tiek atsiduri tam pačiam, jau kažkada užsibūtam, taške.

-

Tiesa, pastaruoju metu keistai ryškiai sapnuoju  sapną: neva man reikia pasiūti žaislinį meškiną. Tik jau viską sudygsniavus suprantu, kad nebeužteks medžiagos vienai ausiai ir tada iš milžiniškos šūsnies skiaučių bandau karštligiškai atsirinki, kuri labiau mano vargšui meškiui tiktų į ansamblį. Bet vis, deja, neprirenku. 

-

Durniausia, jog, štai, realybėj savo lopą esu išsirinkus.

Tik nesvietiškai gaila, kad ir kaip besistengčiau – jis nesileis įsiuvamas į mano širdies skiautinį.

Ir visgi – pavasaris!

Nors jau beveik pusė šešių vakaro, bet už lango dar šviesu šviesu! Taip ir norisi traukti iš spintos gūdumos plonas sukneles, palaidinukes, droviai apnuoginančias pečius beigi, žinoma, saulės nenubučiuotą krūtinę. :) Ir kaip bus smagu, kaip bus neįtikėtinai smagu, kai termometro stulpelis nebekris žemiau dešimties laipsnių šilumos...

-

O kol kas džiaugiuosi bent jau saulėtais pusryčiais.

Vieninteliu paros metu, kuomet neprisimeni (arba – bent neleidi sau prisiminti), kaip puikiai moki susimauti.

Visur. Visada. Visa kaip.

Virtuvės godos

Paskutiniu metu pastebėjau, jog ima nebesisekti virtuvėje. Ir šitai klaikiai dirgina mano visokius jausmus ir dar visokesnius, gerb. Pavlovo įvardintus ir net nespėtus įtarti, refleksus. Kąašžinau: viskas tarsi taip pat – ir druską su ta pačia ranka beriu, ir sriubą taip pat maišau – tik niekas nebesigauna. Būtų gerai, jei ko nors trūktų ar būtų per daug. Tik dabar kažkaip viskas, rodos, prie ko beprisiliesčiau, virsta beskoniu jovalu. Nei estetikos, nei kvapo...

-

Taip taip, be abejo, maisto ruoša – meditacija, akivaizdžiausia Yin ir Yang pradų koreliacija. Ir, matyt, kol vėl neatrasiu savo vidinės harmonijos šerdies, bus sunku nustebinti aplinkinius ir save. Taigi kol kas „didesnius“ (čia mano kukliai patirčiai) eksperimentus (tarkim, morkų pyragą) pasilikau ateičiai.

-

Labai paprasta ta mano maitinimosi (o ir, žinoma, maisto ruošos) filosofija: maistą reikia mylėti taip pat, kaip tik gebėtum mylėti savo svajonių mylimąjį. Tad nenuostabu, jog kaskart gamindama stengdavausi sukurti gomuriui ir dvasiai šventę, tyrą ir darnią radimosi istoriją. Tik atšerpetojusi, pašiaušta pastaruoju metu tą mano širdis. Matyt, todėl į lėkštes ir drėbtelis vis truputis pilkumos ir vientulystės kartumo.

-

Nors viskas, mano drauge, praeina (o praeis ir šita virtuvinė stagnacija), dabar koks nors protingai įkypų akių dvasinis vienuolis paprotintų, jog pats laikas... pabadauti. Tik, deja, esu baisiai didelė šiaurietė ir ilgesnis alkio kentimas manyje pabudina dvylika suirzusių rudųjų lokių. :)

Taigi, belieka apsišarvoti kantrybe.

Ir pasipildyti prieskonių amuniciją.

Įsikūrimai

Man kažkaip visada būna sunku pradėti. O ypač – pradėti rašyti. Nors su mano filologės diplomu tai, be abejo, nė kiek nesiderina, o be to – kaip laikas parodė – ir didele karjera nebegresia. Bet vis pastaruoju metu ten, kažkur, rodos, po oda, kirbėjo mintis, kuri, va, virto-pavirto į norą, o šis, kaip matyti – į blog'ą, krutėti bent žodžiu, dienorašinėti (nu negi – blog'inti?!). Nors aš, na, nedaug tenusimanau šituose virtualiuose rašymuose: kas gali/ galės juos skaityti (o gal išvis viena sau ramiai trėliuosiu kaip kokia varlė kūdroj be perspektyvų į lakštingalų chorą???), kaip čia visa išsidėlioti tvarkingai ir, svarbiausia, sau patraukliai.

-

Nors atvirai – man iki skausmo reikia rašyti. Rodos, visi jaunatviniai grafomanijos sindromai išgyventi, o rašytojiškos bacilos – kantriai gyvenimo ir buities chlorkalke numarintos. Tik kažkoks neišpasakytas niežulys, kyląs iš didžiulės baimės sunykti prie vyryklės kasdien verdant pusryščiuspietusvakarienes ar skalbiant dešimtą partiją patalynės...
-

Net neįsivaizduoju, ar čia tokios mano identiteto paieškos, ar klaiki vienatvė, ar tiesiog narcizistiška prigimtis kiša ūsą, kuomet bent 5 minutes nekreipiant į mane dėmesio, savo ruožtu pradedu vysti, geibti, alpti. Todėl šitą reikalą pasivadinau Nuorašais. Kažkaip tas žodelytis manęs neįpareigoja. Va, paimti ir kažką nusirašyti (galbūt ne visada tiksliai ir be klaidų, bet baisiai naglai) iš kasdienybės, iš to, kokia esu, kokia buvau ir kokia niekada nebūsiu. Be jokių ten apeliacijų ar abejonių į ekstraordinarias filosofijas ir praktikas.

-
Va, kiek daug čia jau prisamprotavau, nors tesinorėjo pasilabinti. :)